– Girdėjau per radiją pasakojant apie „aiti“ technologijas. Gal žinai, kas tai yra? – Jei būtum aukštaitis, tai neklaustum. Aukštaičiai vietoj „eiti“ sako „aiti“. Aišku, kad čia ėjimo technologija. Aš taip pat mėgstu sporto laidas. – Bet ten buvo laida apie kompiuterius. – Tai gal ir kompiuteriai pradėjo vaikščioti? Tai buvo anekdotas. O dabar rimtai. Spausdintuose tekstuose ir kompiuterių ekranuose matome daug santrumpų. Kaip jas taisyklingai perskaityti, kad jas ištarę būtume vienareikšmiškai suprasti. Ką apie santrumpų tarimą sako kalbininkai Norminiame leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ sakoma: „Dauguma raidinių santrumpų skaitomos kiekvieną raidę tariant atskirai, kaip ji vadinasi abėcėlėje, pvz.: JAV – jot-a-vė, MA – em-a, UTB – u-tė-bė... Tik kai kurios skaitomos tariant tų raidžių žymimus garsus, pvz.: ELTA, NATO“. T. y. jeigu santrumpą sudaro pakaitomis einančios priebalsės ir balsės, kurias galima natūraliai suskirstyti į skiemenis, tai ir tariama skiemenimis (el-ta, na-to). Tačiau... Ką girdime kalbant Kartais girdime sakant: dži-pi-es (GPS –global pasitioning system, angliškai; globalinė padėties nustatymo sistema), di-vi-di (DVD –digital video disk arba digital vesatile disk, angliškai; universalusis vaizdadiskis arba universalusis diskas), ai-ti (IT – informacinės technologijos), si-vi (CV – curriculum vitae, lotyniškai; gyvenimo aprašymas). T. y. santrumpą sudarančias raides vadinant angliškai, nepaisant to, iš kurios kalbos santrumpa kilusi. Todėl kartais suabejojama, kaip tarti santrumpas, ypač kilusias iš kitų kalbų. Ką apie raides sako informatikai Šiuolaikiniai kompiuteriai kur kas daugiau operuoja su tekstais, negu su skaičiais. Todėl verta įsiklausyti, kaip raidės traktuojamos informatikoje. Pats rimčiausias kompiuterininkų raidynas yra unikodas. Į jį sudėtos visų pasaulio tautų abėcėlių raidės. Bet unikode raidės neskirstomos pagal kalbas. Pavyzdžiui, raidė A yra ta pati bet kurios lotyniškus rašmenis vartojančios kalbos abėcėlėje. Tačiau skirtingose kalbose ji gali būti vadinama skirtingai, pavyzdžiui, anglai ją vadina ei, latviai, lenkai, lietuviai, vokiečiai ir kitos tautos – a. Taigi skirtingai tariama ir santrumpose. Negalime savintis netgi, pavyzdžiui, A nosinės Ą. Ji unikode angliškai vadinama LATIN CAPITAL LETTER A WITH OGONEK (didžioji lotyniška nosinė A). Taigi, ji nėra nei angliška, nei vokiška, nei... lietuviška. Tai viena lotyniškos abėcėlės raidė, ir tiek. Santrumpa yra raidžių rinkinys, neturintis kalbai būdingos atributikos (galūnės, priesagos ir pan.), iš kurios būtų galima nustatyti jos priklausomybę konkrečiai kalbai. Tarkime turime santrumpą AB. Ji gali būti kilusi iš bet kurios kalbos. Taigi, ne tik raidės, bet ir santrumpos yra kalbiškai neutralios. Kaip tariama kitomis kalbomis Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, anglai santrumpose pavartotas raides tartų kitaip, negu jos vadinamos anglų kalbos abėcėlėje. Ir taip visose santrumpose, ne tik kilusiose iš anglų, bet ir iš bet kurios kitos kalbos. Pavyzdžiui, Lietuvos televiziją LTV vadina el-ti-vi, lotynišką CVcurriculum vitae) – si-vi. Tarptautinės standartų organizacijos pavadinimo graikiškos kilmės santrumpą ISO (gr. isos – lygu) taria ai-sou. ( Vokiečiai Lietuvos televiziją LTV vadina el-tė-fau, iš anglų kalbos kilusią santrumpas CD ir DVD vadina cė-dė ir dė-fau-dė. Kaip tarti kalbant lietuviškai Tai, kad raidės neturi tautybės, o taip pat kitų kalbų praktika rodo, kad raides santrumpose natūralu vadinti taip, kaip jos vadinamos ta kalba, kuria kalbame. Vadinasi, lietuvių kalbos tekste santrumpas reikia skaityti lietuviškai, nepaisant iš kurios kalbos santrumpa kilusi. Žinoma, gali būti ir viena kita išimtis. Pavyzdžiui, santrumpą BBC tariame bi-bi-si. Taip susiklostė istoriškai, nes prieš keletą dešimtmečių ir rašėme Bi-Bi-Si. Be to, ši santrumpa pas mus pateko ne rašytiniu, o sakytiniu pavidalu (per BBC radiją). Tačiau išimčių neturi būti daug, nes kiekviena išimtis prilygsta neadaptuoto svetimžodžio įsileidimui į kalbą, ko reikia vengti. Kai kurių raidžių pavadinimuose yra patikslinančių žodžių: Ą – a nosinė, Y – i ilgoji, Ū – u ilgoji, W – v dviguboji ir kt. Patikslinantis žodis paprastoje kalboje (greitakalbėje) praleidžiamas, pavyzdžiui, LŽŪU tariama el-žė-u-u, WWW – vė-vė-vė. Visas raidės pavadinimas sakomas tiktai tada, kai reikia tiksliai perduoti santrumpą, pavyzdžiui, kai diktuojame pašnekovui telefonu, kad jis galėtų teisingai užsirašyti. Kartais santrumpa sudaro junginį su kitos kalbos žodžiu, pavyzdžiui, kompiuterių operacinės sistemos pavadinime „Windows XP“. Teko girdėti tariant vindovs-iks-pi, t. y. raidę P vadinant angliškai. Jeigu tai sakoma lietuviškame sakinyje, tada suprantame, kad pavadinime yra graikiška raidė Π (pi), o ne lotyniška P. Atsirastų tema naujam anekdotui. Čia yra analogijos su skaičiais. Pavyzdžiui, pavadinimuose „Windows 2000“ arba „Volkswagen R32“ esančius skaičius visada sakome lietuviškai, nežiūrint į tai, kokia kalba parašytas tame pačiame pavadinime esantis žodis. Kaip tarti kalbant kitomis kalbomis Bendraujant su užsieniečiais natūralu santrumpas tarti pagal tos kalbos, kuria bendraujame, taisykles. Ir ne tik iš kitų kalbų atėjusias, bet ir lietuviškas. Kalbėdami angliškai, pavyzdžiui, lietuvišką santrumpą UAB turime tarti angliškai: ju-ei-bi, nesvarbu su kuo kalbėtume: anglu, prancūzu ar ispanu. O jeigu kalbame vokiškai, kad ir su anglu, turėtume sakyti u-a-bė (vokiečiai ir lietuviai beveik visas raides vadina vienodai , taigi ir santrumpas taria beveik vienodai). Angliškame sakinyje tardami santrumpas lietuviškai parodytume tokį pat neaukštą kalbos mokėjimą, kaip ir lietuviškame sakinyje santrumpas tardami angliškai. Kai santrumpą galima pasakyti skiemenimis, tai ji tariama pagal tos kalbos tarimo taisykles. Pavyzdžiui, kalbėdami angliškai NATO tarsime „neito“, o vokiškai – nato. Daugumoje kalbų raidės vadinamos taip pat, kaip ir lietuvių, su nedideliais skirtumais. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje kitaip negu lietuvių vadinamos šios raidės: V – fau, W – vė, Y – ipsilon, Z – cet. Gerokai besiskiriančius raidžių pavadinimus turi anglų kalba. Mokantis užsienio kalbų reikia nepamiršti pažiūrėti ir raidžių pavadinimus, kad jomis kalbėdami galėtume ne tik žodžius, bet ir santrumpas teisingai pasakyti. Lietuvos aidas. Nr. 192 (10582) 2008 m. rugpjūčio 28 d. p. 5. |
|
Runos, arba tikėtinos runos Lietuvoje aptinkamos tik ant kai kurių mitologinių akmenų. Nedidelė lietuvių humanitarų dalis mano, kad ant minėtų akmenų iškaltus neaiškios paskirties ženklus galima laikyti runomis ar iš runų abėcėlės „pasiskolintais“ kultinės paskirties ženklais; galima šių į runas panašių ženklų sąsaja su vikingųepochoje dalį dab. Lietuvos kolonizavusiais išeiviais iš Skandinavijos nėra specialiai tyrinėta. Mėgėjiškuose rašiniuose vad. „lietuviškųjų runų“ tema šių runų egzistavimo problema paprastai neskiriama nuo runų vartojimo pagoniškoje Lietuvoje (iki XIV a. pab.) problemos. Patikimuose šaltiniuose žinių apie hipotetinių „lietuviškųjų runų“ egzistavimą nėra, tačiau nuo XIX a. kai kurie romantinės istoriografijos krypties atstovai bei daugelis istorikų mėgėjų ne kartą bandė įrodyti, kad pagoniškoje Lietuvoje lietuvių kalbai pritaikytos runos buvo vartojamos. T. Narbutas yra aprašęs nemažai neva pagoniškosios Lietuvos pinigų bei antspaudų su runomis. 1835 m. išleistame „Lietuvių tautos istorijos“ I tome (III lentelė, 10 pav.) jis paskelbė „Sidabrinio pinigo su Lietuvos kunigaikščio atvaizdu ir įrašu runomis“ piešinį (iš kt. šaltinių apie tokias LDK tariamai kaldintas monetas nėra žinoma); vienameLydoje rastame antspaude Narbutui, jo paties tvirtinimu, esą net pavykę išskaityti runomis įrašytą Mindaugo vardą. T. Narbutas yra publikavęs ir Ignaco Volskio 1792 m. A. Čartoryskiui rašytą laišką, kuriame pasakojama apie tai, kad kažkoks Novakovskis Lydos pilies griuvėsiuose rado medinių lentelių, kurios buvusios prirašytos į jokius mokslui žinomus nepanašiais rašmenimis ir žalvariniais kabliais sukabintos į savotiškas knygas; pasak I. Volskio, tose knygose esą galėję būti surašyti „senovės Lietuvos įstatymai“. 1907 m. J. Basanavičius „Lietuvių tautoje“ (1 knyga) paskelbė straipsnį „Karaliaus Mindaugo žymiaspaudis (sigilis)“, kuriame aprašė Mindaugui priskiriamą antspaudą su runomis rašyta legenda. Jis esą buvo rastas Naugarduko apskrityje ir pateko į baltarusių archeologo Henriko Taturo rankas. Tačiau, anot istoriko I. Jonyno, visa šio antspaudo koncepcija yra tapati Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos mažojo antspaudo koncepcijai[1]. Tariamajame „Mindaugo antspaude“ pavaizduotas Vytis, kurio skyde matyti Vyčio kryžius, o toks LDK monarcho antspaudo Vyčio vaizdavimas nusistovėjo tik po XIV a. pab. (patikimai nustatyta, kad dvigubą, arba vad. lietuviškąjį kryžių į lietuviškąją heraldiką ne anksčiau kaip 1386 m. įvesdino didysis kunigaikštis Jogaila). Taigi, vadinamasis „Mindaugo antspaudas“ yra neabejotinas falsifikatas. „Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtasSimono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Gruanau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“). Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje). |
Runų raštasPRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ 
Danų runos |
Kai išgirdau nuomonę, kad Lietuvoje runų niekada nebuvo (kokie esame atsilikę!), kilo mintis iš visų įmanomų šaltinių surinkus duomenis parašyti apie šią rašto rūšį. Trumpam atsiribokime nuo lotynų kalbos alfabeto, kurį pagrindu savo alfabetams sudaryti pasirinko germanai, dalis slavų, taip pat baltai, ir nuo graikų alfabeto, kuriuo remiantis buvo padaryta kirilica, vartojama daugiau rytų slavų. Tai dvi fonetinio rašto rūšys: lotynų ir graikų. Pasaulyje yra daugybė įvairių raidžių rašto rūšių. Daugelis vartojamų alfabetų dažniausiai sudaryti iš 2030 simbolių, kurie skirtingose kalbose įvairuoja. Raidžių raštas iš esmės skiriasi nuo piešinių, arba piktogramų, rašto. Dar viena rašto rūšis primirštas runų raštas, apie kurį pirmiausia imta kalbėti kaip apie buvusį skandinavų kraštuose. Kaip teigiama Davido Crystalo leidinyje "The Cambridge Encyclopedia of Language", vienas iš runų rašto pavyzdžių yra Prancūzijoje rasta VIII a. datuojama medinė drožinėta dėžutė, kurios kraštai išrašyti runomis. Šioje enciklopedijoje atskirai pateikti ir runų ženklai, kaip teigiama, rašyti ant talismanų ir paminklų ir vartoti net iki XVII a. 
Švedų ir norvegų runos |
Manoma, kad runomis buvo rašoma Šiaurės Vakarų Europoje: dažniausiai Skandinavijoje ir V a. Britų salose. Kituose šaltiniuose teigiama, kad anglosaksai (anglai, saksai, jutai ir fryzai) runas vartojo VXI a. Rasta maždaug 4000 runų rašto įrašų, apimančių IIIXVII a. Runų alfabetą sudarė 24 ženklai. Skandinavijoje jis vadintas Futharku arba Futhorku (pavadinimas kilęs iš 6 pirmųjų runų rašto ženklų), apie 1200 m. jis buvo lotynizuotas ir nuo 1850 m. vartotas tik puošybai. Yra dvi nuomonės dėl runų rašto ištakų: vieni jį kildina iš etruskų, kiti iš gotų. Runų raštu šios srities mokslinėje literatūroje vadinamas ir senasis etruskų raštas. Kai kurie šio rašto ženklai panašūs į kitų kraštų runų raštą, jų archajiška forma datuojama VIIV a. prieš Kr. Nors kai kurie mokslininkai jį laiko linijiniu raštu, raštas, surašytas linijomis ir skaitomas iš dešinės į kairę arba atvirkščiai, dar neturi pagrindo būti vadinamas linijinio rašto terminu, nes panašiai gali būti skaitomos ir runos. O kai kurie etruskų rašto ženklai akivaizdžiai sutampa su runraščiu. 
Viduramžių (lotynizuotos) skandinavų runos |
Nuomonė, kad runų raštas yra kilęs iš gotų (IV a.), yra tikėtina, nes pats gotų raidynas buvo sukurtas iš lotyniškų raidžių panaudojant ir runas (M. Guchman). Žinant, kad gotų Biblija buvo parašyta II a., o gotų gyvenama teritorija buvo nusidriekusi nuo Afrikos, Ispanijos, Italijos (vizigotai) iki Krymo (ostgotai), runų įrašų turėtų būti ir šiose vietose. Turkai irgi turėjo runas, kurios yra vadinamos uyghur arba uighur. Su turkų runomis siejamos ir vengrų, priskiriamų uraliečių kalbų šeimai, runos. Į runų raštą panašus tiek ankstyvasis lotynų, tiek graikų, tiek finikiečių raštas. Ir ne tik. Jis siekia dar ankstesnius laikus prieš Kristų. Į runas panašūs ir ankstyvojo aramėjų, nabatėjų bei arabų rašto ženklai. Kaip pamažu tobulėjo raštas, akivaizdu iš lentelės. Palyginkime, kiek įvairių kraštų raštas ankstyvasis graikų ir lotynų, finikiečių, ankstyvasis aramėjų, nabatėjų ir arabų panašus į runraštį ir kaip jis ištobulėjo iki modernaus lotyniško rašto (žr. iš apačios į viršų)*: 
Etruskų raštas |
Ilgokai į runų raštą žiūrėta su nepasitikėjimu dėl dviejų priežasčių: 1. Runų raštas buvo siejamas su būrimais, užkeikimais ir magija, kurių gana gausu pagoniškajame tikėjime. 2. Kai kuriuos runų rašto ženklus kaip savo simbolius panaudojo naciai.** Kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, runų raštas galėjo būti individualus kiekvieno žmogaus raštas kam nors pasižymėti ant įvairių buities daiktų. Žodis runa, be abejonės, yra indoeuropietiškas, tiksliau, baltiškas. Lietuvių kalboje (gotų k. rūna turi diakritinį ilgumo ženklą ir reiškia paslaptis), kaip nurodyta "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (2000), jis reiškia: 1. seniausio germanų akmens rašto ženklą; 2. pirmykštę estų, suomių ir karelų epinę dainą. Latviai turi žodį runāti, kuris lietuviškai reiškia kalbėti. Taigi su sąlyginiu žodžiu runojimas sietinas ne tik raštas, bet ir dainavimas. 
Gotų runos |
Jeigu pagal vieną iš hipotezių baltų, germanų ir slavų prokalbė, kitaip vadinama indoeuropiečių prokalbe, buvo bendra, tada ir lietuviai turėjo runų raštą, o kad taip ir buvo, rodo toks, sakyčiau, nedidelis pastebėjimas, kad vienoje prūsų vėliavų (piešinys iš Č. Gedgaudo knygos "Mūsų praeities beieškant") po piešiniu parašyta Alphabetum pagano lituanicum ir žemiau surašyti runų ženklai. Galima nesutikti su Simonu Grunau kaip kronikininku, nelabai objektyviai perteikusiu kai kuriuos istorinius įvykius (taip mano istorikai), bet, manau, nereikėtų abejoti lietuviškų runų raštu, su kuriuo pateikti ir lotyniško rašto atitikmenys. 
Turkų runos |
Žinant, kad visos Šventosios Romos imperijos pajėgos buvo mestos sunaikinti pagonių valstybei, Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, kuri užėmė žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros, galima drąsiai teigti, kad ir runų raštas, kaip pagoniškosios kultūros dalis, taip pat buvo naikinamas kaip susijęs su pagoniškais burtais, magija ir užkeikimais, nepriimtinais krikščionybei. Ši dažnai medžiojo raganas, ir jų gyvenimas baigdavosi inkvizicijos laužuose, ant kurių, be abejo, sudegė ne viena runomis parašyta knyga ar mirčiai pasmerkti runų žinovai, į kapus nusinešę daugybę šio rašto paslapčių. Nė kiek nekeista, kad runų raštą geriausiai išlaikė anglosaksai ir skandinavai, runomis rašę net poemas. Statant Vilniuje keltuvą į Gedimino kalną, buvo rasta plokštelė su runų ženklais, kurių, kaip žinoma, dar niekas nesugebėjo perskaityti. Kaip minėjau, daugeliu atvejų runų raštas buvo individualus dalykas, todėl kiekvienas rašė, kaip mokėjo. Dėl šios priežasties sunkoka suvokti, ką kuris šio rašto ženklas reiškė. Reikšti jis galėjo skirtingus garsus. Tai akivaizdžiai matyti peržvelgus įvairių kraštų runas. Runų randama ant įvairių akmenų, audinio skiaučių, beržo tošies. Apie tai straipsnyje "Ką reiškia šie ženklai?" 2003 m. "Lietuvos aide" yra rašęs istorikas Rimas Matulis (1990 m. jis yra išleidęs knygelę "Istoriniai akmenys"). Gavusi autoriaus sutikimą iš minėto straipsnio teikiu iliustraciją su runų ženklais.  |
Pavarčius neseniai daugelio atrastą Juozo Šeimio iš Marijampolės knygelę "Galų runos", sulaukusią prieštaringų vertinimų (jos vertė išryškės ateityje, kai bus daugiau šios krypties tyrinėjimų), kilo klausimas, kas tie galai. Ėmiau ieškoti duomenų apie galų pavadinimo kilmę ir štai ką radau neseniai pasirodžiusioje Kembridžo universiteto mokslininko S. C. Rowello knygoje "Lithuania Ascending: a Pagan Empire within East-Central Europe 12951345", skirtoje viduramžių pagonių karalystei, Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Pateiktame žemėlapyje šalia lietuviškų teritorijų radau ir dar vieną tarsi atskirą gentinį vienetą Simigalia (Žiemgalą). Galbūt tų galų ar galatų (galalių) pavadinimas galėtų būti susijęs su žiemgalių gentivardžiu? 
Prūsų vėliavos piešinys su pagonišku runų raštu |
Dar vienas liudijimas pasirodė jauno istoriko Tomo Baranausko straipsnyje "Saksas Gramatikas apie baltus", cituoju: "Terminas "helespontiečiai" nurodo greičiau spėjamą žiemgalių kilmę, o ne jų gyvenamą vietą. XIII a. enciklopedistas Baltramiejus Anglas aiškino: "Žiemgaliai taip vadinami todėl, kad iš galų, arba galatų, bei vietinių gyventojų yra kilę" (Unde Semigalli sunt dicti, qui ex Gallis, siue Galatis, et illis populis processerunt). Taigi žiemgalių vardas buvo išaiškintas, kaip "pusiau galatai", o galatai gyveno Mažojoje Azijoje, nors ir ne prie Helesponto, bet netoli jo". Apibendrinant tai, kas parašyta, kyla keletas klausimų: kas yra tos lotynizuotos skandinavų runos; ar skandinavai jas pasiskolino iš romėnų (senojo lotyniško rašto); kuo Lietuvoje vartotos runos skiriasi nuo čia pateiktų įvairių kraštų runų ir kaip runų raštas buvo paplitęs pasaulyje? Turime indoeuropiečių žodžius runa, rona, rana, kurie kaitaliojantis šaknies balsiui įgijo skirtingas reikšmes. Yra ir patarlė: skola ne rona neužgis. Juk netaisysime ronos į žaizdą, o skolą runoms turime grąžinti. Tai senovinis, dar nelotynizuotas mūsų raštas. Rimtesnis rašto lotynizavimas prasidėjo tik XVI a.
____________________________ *Šioje straipsnio dalyje, be nurodytos enciklopedijos, panaudota ir tinklalapio www.omniglot.com medžiaga. **Nuo nacizmo griežtai atsiriboju žinodama, koks įtarumo sindromas yra apėmęs posovietinę visuomenę. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=747&kas=straipsnis&st_id=3961 |
|
Dabar tenka paliesti labai kontroversinį klausimą apie senovės lietuvių raštą. Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ". Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): "Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo... Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto". Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį (Žiūr. R. Šaluga "Bychovco kronika", Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, 1959,150 p.)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
