|
Arba kodėl gotai nėra baltai ir kodėl pavojinga ieškoti ten, kur nepametei Algirdas Patackas - Naujasis židinys - Aidai 2008 / 1–2 Tarp Lietuvos istorijos mylėtojų paskutiniu metu suaktyvėjo Česlovo Gedgaudo1 šalininkai. Tai lėmė, matyt, dvi priežastys. Pirmoji – nuobodybė, jei nepasakyti nūda, įsivyravusi mūsų akademinėje istoriografijoje, pateikiančioje visuomenei disertacijas, bet ne naujas idėjas. Kita priežastis veikiausiai bus 2007 m. Lietuvoje išleista Jūratės Statkutės de Rosales knygelė2. Į šį gana agresyvų suaktyvėjimą nereaguoja oficialusis istorijos mokslas, užmiršdamas, kad akademinė kryptis turi mažiausiai įtakos tautos istorinės savimonės formavimuisi (pakanka prisiminti XIX a. priešpriešą Simonas Daukantas vs. Juzef Jaroszewski) Kuo pavojingas šis reiškinys, iš pirmo žvilgsnio tarytum nekaltas ir niekuo dėtas? Juk palaidai, atsiprašau, pliuralistiškai žiūrint, toks požiūris turi teisę buvoti šalia kitų. Tačiau iš pradžių tiesiog atsakykime į klausimą: kodėl gotai nėra baltai? Atsakymas paprastas: todėl, kad gotai yra gotai, o baltai yra baltai. Prieš pradedant rimtą pokalbį, reikėtų trumpai prisiminti reiškinio istoriją. Gedgaudizmo ištakos slypi gadynėje po „Aušros“, kai Jono Basanavičiaus ir kitų aušrininkų bei jų pranokėjo Simono Daukanto istoriografinių idėjų, gana profesionalių, iš esmės teisingų ir iki dabar beveik galiojančių, atėjo epigonų laikas. Tada ir pasigimė „gotiškoji“ mūsų istorijos mylėtojų kryptis, kurios „klasikai“ – žinomas numizmatas Aleksandras Račkus3, jau minėtieji Gedgaudas ir Statkutė de Rosales. Kokia pagrindinė yda ar klaida, kurią daro šios krypties fanatai? Dalykas paprastas – remiantis keletu paviršutinių krepštelėjimų skelbiama, kad gotai yra beveik baltai, tad viskas, ką nuveikė gotai – o nuveikė jie daug, paliko pėdsaką, ryškų iki šiol, – priskiriama baltams, o tada jau stabdžiams sudie: Berlynas tai Varlynas, o Lietuva baigiasi kone prie Havajų. Rimtesnioji iš šių autorių Statkutė de Rosales teisingai kaltina nacizmo ideologus, kad šie, pasitelkę istorijos mokslą, deformavo gotų istoriją tuometinio režimo tikslams, tačiau gotų ir germanų genetines sąsajas peržiūrinėti būtų juokinga. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
2008-10-22, 13:56 „Sarmata“, kad Lietuva nesivadina Sarmatija © Sarmatijos žemėlapisVakar portale buvo rašyta apie tai, kad Lietuva netrukus švęs tūkstantmečio vardo minėjimą, tačiau šio fakto egzistavimu abejoja kai kurie istorikai. Šiandien - plačiau apie nepažįstamą Lietuvą, kuri kaip įtariama, kadaise vadinosi Sarmatija. Istorijos tyrėjas Aivaras Norkūnas, išleidęs knygą „The tribal lithuanian nation in the east", teigia, kad Lietuva kaip geografinė teritorija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų. Tiesiog ji tuo metu vadinosi Sarmatija. Anot jo, pavadinimas Sarmatija turi gražią reikšmę: sar- „sargas" + mat- „matė, motina", taigi - „sauganti motina". Šis pavadinimas daug gražesnis ir vertingesni už keliais tūkstančiais vėliau atsiradusį „Lietuva". Istorijos tyrėjas teigia, kad baltų gentys į dabartinę Lietuvos teritoriją atvyko apytikriai prieš 3000-4000 metų iš Mažosios Azijos. Jie yra visų indoeuropiečių motininė tauta. |
|
Skaityti daugiau...
|
Londono Metropolitano universiteto paskaitininkas Aivaras Lileika sako, kad būrėja – moteris, kuri buria aplink save kitus žmones, renka žinias. Be to, senuosiuose raštuose galima perskaityti, kad žodis būrėja kilęs nuo žodžio barëja. Tai buvo moteris, kuri mokydavo kitus, aiškindavo, ką jie blogai daro. Bent taip, Aivaro manymu, buvo Sarmatijoje – krašte, kur visa valdžia priklausė moterims. Kas toji Sarmatija? Kaip ją atradote? O ar jūs nesijaučiate Sarma-tijos žemės gyventoja? Juk apie dorą žmogų ir šiandien sakote, kad jis turi daug sarmatos, o va tas nedorėlis – besarmatis. Sar-matija buvo doros kraštas, jo gyventojų pasaulėžiūra ir santvarka buvo pagrįsta taisyklių rinkiniu, kuris tilpo į vieną žodį – sarmata. O aš apie Sarmatiją sužinojau studijuodamas senus dokumentus, rankraščius vienoje turtingiausių pasaulyje Britų bibliotekoje. Seni dokumentai patvirtino tai, kas jau buvo užkoduota mano genuose. Augau Žemaitijoje, turėjau nepaprastai dvasingą močiutę ir nuo pat vaikystės girdėjau pasakojimus apie lietuvių istoriją, mitologiją, kurie labai skyrėsi nuo to, ką išgirsdavau per pamokas mokykloje. Vėliau domėjimasis mūsų tautos istorija virto mano gyvenimo būdu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Arūnas Brazauskas - Kalbų apie Sarmatiją tęsinys: šaškės ir sprigtai (1)2009.10.03 14:10Apie „Balsas.lt“ remtą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ rašiau savo bloge, kada rengiausi jį vesti. Į mūsų tinklalapį jau įdėtas ir išplėstinis Tomo Baranausko komentaras, ir jo objektas – Aivaro Lileikos paskaita (vaizdo įrašas). Norintiems greitai sužinoti, apie ką kalbėjo A.Lileika, siūlai skaityti nurodytą T.Baranausko tekstą. Šiokie tokie mano įspūdžiai apie įvykusį renginį. Dėstau juos, nepamiršdamas „Balsas.lt“ šūkio: argumentuotas subjektyvumas. Išklausęs A.Lileiką, supratau, kad neaprėpiu pranešėjo ketinimų visumos, nors jo intencijos, atrodo, buvo deklaruotos. Vargu, ar būčiau trumpai pasakęs, kokia yra paskaitos pagrindinė žinia (message). Pranešimas man pasirodė kaip ilga apkasų linija, kurios kiekvienas ruožas žymi tam tikrą autoriaus ir „oficialaus istorijos mokslo“ priešpriešą. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ rugsėjo 30-osios vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų. Anot jo teorijos, mums visiems turėtų būti sarmata, kad vadinamės tik kažkokiais lietuviais, o nenorime vadintis garbingu senovišku sarmatų vardu. Iš pagarbos savo Alma Mater – senojo Vilniaus universiteto mūrams – bei jaunuosius lyderius ugdančiai organizacijai, kuri, sako, yra trečia pagal dydį pasaulyje, o taip pat ne vieną mano tekstą paskelbusiam portalui „Balsas.lt“, kuris sutiko būti renginio informaciniu rėmėju, o jo vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas – moderatoriumi, sutikau dalyvauti ir aš. Lektorius Aivaras Lileika, Londono Metropolitano universitete skaitantis paskaitas apie informacines technologijas, Vilniaus universitete susirinkusią publiką supažindino su visų tų technologijų (daugiausia, regis, paieškos sistemų, tokių kaip „Google“) pagalba sukaupta informacija apie seniausiąją Lietuvos ir visos žmonijos praeitį. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 Sekantis > ir >>
|
|
Puslapis 1 iš 2 |