- Tai ko iš Piziaus meldžia jaunavedžiai ir ką jam aukoja?

- Ar tai patikima informacija, ar ne, jau dabar galėtų tik pats dievas atsakyti, bet galiu patvirtinti, kad niekur kitur toks dievas nėra minimas - tarp žemaičių, sarmatų ir kitų netikrų krikščionių dievų. Neaišku, kuo jis atlygina, bet įsivaizduodami aukos tradiciją, galime manyti, kad tai gyvulinė arba augalinė, grūdinė, auka.

 Mano galva, Lietuvoje seniai pribrendo viena labai kebli, tačiau ir labai reikšminga tema, kurią čia ir mėginsiu apibrėžti bei išryškinti. Dingstimi galėtų būti, pavyzdžiui, kai kurie Algirdo Patacko bei Aleksandro Žarskaus pastebėjimai. Štai kad ir mažne kiekviename autorių darbe minima „priebalsių inversija, virsmas šaknyje (vadinamasis veidrodinis simetrijos dėsnis), santykis 'dieviška – žmogiška' (Diev-as : veid-as /.../) bei šio santykio variantai: 'čia – anapus' (mir-ti : rim-ti; gim­-ti : mig-ti); 'erdvė – platuma' (talp-us : plat-us); 'vertikalus – horizontalus' (gyl-is : lyg-is) ir t. t.“ (1; 28). Imkime vieną iš minėtų pavyzdžių. Autoriai tvirtina, jog žmo­gaus „gimties virsmas vyksta pagal /.../ veidrodinio at­spindžio dėsnį: gim-ti – mig-ti. Siela, vilkdamasi žemiškuoju rūbu – kūnu, tarsi įminga“ (2; 41). Šit ir Gintaras Beresnevičius rašo, jog laidotuvėse „kartais į kapą de­damas veidrodis – V. Ivanovas šį paprotį aiškina kaip ano pasaulio „veidrodiškumo“ šifrą /.../. Egipte buvo ma­noma, jog mirusiajam gresiąs pavojus vaikščioti aukš­tyn kojomis arba atbulomis: ano pasaulio gyventojus vaizduojančios figūros buvo vaizduojamos apsigręžu­sios, tekstai /.../ skaitomi atvirkščiai /.../. Atvirkščiai skai­tomi ir kai kurie lietuvių užkeikimai. Velnią galima prisi­šaukti kalbant maldą nuo galo /.../. Tokią pačią „veidrodinę“ simetriją, galiojančią anapus, mini ir lietuvių pa­sakos“ (3; 166). Kaip matome, ir su anuo pasauliu su­siję ar jį menantys tekstai skaitomi atvirkš­čiai. Mūsų atveju žodžio šaknis kaip tik ir būtų toks „minimalus“, taip sakant, atvirkščiai skaitomas tekstas. Todėl tai, kas dvasiniu ar dvasinio pasaulio požiūriu yra rim-tis, šiame pasaulyje atrodo kaip mir-tis; ir tai, ką mes apibūdiname veiksmažodžiu gim-ti, ano, arba dva­sinio, pasaulio požiūriu reiškia mig-ti, t. y. iš grynos dvasinės būties leistis į šio margo pasaulio sapną. Pasak Patacko ir Žarskaus, „'gimti' reiškia 'migti' dvasiniam gyvenimui“ (2; 81).

Žirgo reikšmė ir simbolika graikų antikiniame pasaulyje, Senajame ir Naujajame testamentuose

 

Kun. Saulius Bytautas

 

Jau akmens amžiaus olose (piešiniai ant uolų) dažnai vaizduojami arkliai, kurie iki pat pramonės atsiradimo daugumoje kultūrų atlieka didelį vaidmenį, todėl su šiuo gyvuliu susijusi gausi simbolika.

Senovėje arklys daugiausia buvo suvokiamas kaip chtoninė būtybė. Jis sietas su ugnim ir su vandeniu, kaip gyvastį teikiančiom ir kartu pavojingom jėgom. Taigi daugelyje Europos vietovių, taip pat ir Tolimuosiuose Rytuose buvo sakoma, kad arklio kanopomis galima iš žemės išmušti šaltinius. Arklys dažnai buvo siejamas ir su mėnuliu. Būta jo sąsajų ir su mirties karalija (Vidurinėje Azijoje ir daugelyje indoeuropiečių tautų), jis laikytas sielų vadovu. Kai kada arklys būdavo užkasamas kartu su mirusiuoju. Arklio aukos laikomos kilniausiomis iš visų aukų. Arklio virimas kulto puode ir bendras aukojamo gyvulio valgymas bent jau keltams ir germanams buvo visuomeniniai įvykiai. Tamsioji arklio simbolikos pusė, pvz., zoroastrizme, kai pranašautojas Ahrimanas dažnai įsikūnija į arklį. Su arklio simbolikos tamsiąja puse siejamos ir graikų mitologijos mišriosios būtybės – kentaurai, silenai, satyrai, kurių arkliškoji sudėtinė dalis daugiausia simbolizuoja nevaržomus instinktus. Kitaip apibūdinamas Pegasas, graikų mitologijos sparnuotasis arklys, kuris siejamas su chtoninei dievybei būdinga, vėliau išsivysčiusia šviesos simbolika, pvz., Kinijoje, Indijoje. Tai buvo būdinga ir antikos laikais. Šviesos aspektu arklys, pirmiausia baltas, tapo saulės ir dangaus gyvuliu, dievų jojamuoju gyvūnu, visų išmintingų jėgų simboliu. Garsus abiejų arklių palyginimas Platono „Faidre“, džiaugsmo ir pergalės simbolių atvaizdai ant kankinių kapų.