|
 Audrius Beinorius -
Kas pamato relikvijas, pamato ir patį Budą (budistinės relikvijos – Lietuvoje)Spalio 1-4 dienomis Vilniuje (Lietuvos Architektų sąjungos rūmuose) jau antrą kartą organizuojamas budistinių relikvijų turas, vadinamasis Maitrėjos projektas. Kas gi yra tos relikvijos ir koks jų vaidmuo pasaulio religijose ir budizmo kultūroje?
Pats terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio “religuiae”, reiškiančio „liekana“. Religijotyroje relikvijomis įprasta vadinti šventų asmenų, religinių tradicijų pradininkų, kankinių ir kitų asmenų kūno dalis, pelenus arba daiktus, turėjusius su jais tiesioginį kontaktą.
Tai grindžiama universaliu kontaginės (contagious) magijos principu, jog tokio asmens kūno dalis arba jo turėti, liesti daiktai perteikia laike ir erdvėje jo šventumą ir suteikia jo esaties (esamybės) pojūtį. Kai kurie antropologai ir religijotyrininkai tokiame kulte netgi įžvelgia senųjų religinių tradicijų fetišizmo apraiškų.
Iš tiesų relikvijų garbinimas, nors ir itin paplitęs katalikybėje ir budizme, keliose tradicijose beveik nežinomas ar netgi draudžiamas (protestantizmas, hinduizmas, judaizmas), o dar kitose aptinkamas fragmentiškai (islamas, zoroastrizmas, Kinija, senovės Graikijoje ir kt.).
Senovės Graikijoje relikvijų garbinimas pirmiausia buvo susijęs su klestėjusiu visame regione herojų kultu. Žinomi ne tik garsių herojų asmeninių daiktų – Aschilo ieties, Orfėjaus lyros, Elenos sandalų, Agamemnono skeptro, argonautų inkaro – garbinimo atvejai. Lesbos saloje garbinama Orėjaus galva, Tantalo kaulai - Argose.
Hinduizmas relikvijų garbinimą neigė dėl visai kitų priežasčių: pirmiausia dėl universalaus Indijoje tikėjimo reinkarnacija, formavusio nuostatą, jog svarbiau išsaugoti atmintį apie į naują kūną išėjusį šventąjį, nei garbinti jo kūno dalis ar daiktus. Antra, su mirtimi susiję bet kokie objektai yra suvokiami kaip nešvarūs, užteršti, o griežtai reglamentuotos kremavimo apeigos yra užbaigiamos pelenų išpylimu į upę, pageidautiną į šventą Gangą.
Kinijoje dėl socialinių konfucianizmo vertybių poveikio klestėjo ne tiek šventųjų, kiek protėvių kultas, todėl dažnai namuose buvo (ir tebėra) saugomi mirusiojo šeimos nario pelenai, kurių paskirtis – palaikyti gyvą ryšį su mirusiais giminaičiais. Judėjai irgi rūpinosi švarumu ir todėl siekė atskirti gyvuosius nuo mirusiųjų. Tad ir kūnai kiek įmanoma greičiau laidojami šeimyniniuose kapuose. Tai menkino relikvijų garbinimo entuziazmą. Be to, relikvijų kultas judėjams priminė ir pagonišką protėvių garbinimą aukojant jiems maisto atnašas, o tai buvo visai nepriimtina. Skaitykit visą straipsnį http://www.lrytas.lt/ |
|
|
2008-07-10 Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, Arba Šventųjų skaitiniai: pirma knyga. Vertė Veronika Gerliakienė, Sigitas Narbutas, Vaidilė Stalioraitytė ir Tomas Veteikis. - Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2008. - 826 p. Viduramžiais krikščioniškoje Europoje išaugo ir suklestėjo šventųjų kultas, pasiekęs neregėtą mastą ir persmelkęs ne tik kiekvieno žmogaus dvasinį gyvenimą, bet ir kasdienybę. Kartu vystėsi ir hagiografija – religinės raštijos rūšis, perteikusi šventųjų gyvenimus ir kankinystes. Didžiausio populiarumo ir pripažinimo Viduramžiais sulaukė italų dominikono Jokūbo Voraginiečio XIII amžiaus antroje pusėje sukurtas šventųjų gyvenimo rinkinys - „Šventųjų aukso legenda, arba Lombardiškoji istorija“. Jokūbas Voraginietis šį veikalą parašė apie 1260-1270 m. ir jį greičiausiai pavadino „Šventųjų legendomis“. Šis skaitinių rinkinys dar vadintas „Lombardiškąja istorija“ - dėl kūrinio gale, po popiežiaus šv. Pelagijaus gyvenimo, pateiktos langobardų istorijos. Plačiausiai šis veikalas žinomas „Aukso legendos“ antrašte, dar amžininkų jam suteikta dėl didžiulio populiarumo ir jame matytos vertės. Biografinėse legendose, kaip būdinga šiam raštijos tipui, yra pateikiama šventojo vardo etimologija, jo gyvenimo ar kankinystės aprašymas bei šio šventojo užtarimu įvykę stebuklai. Kitos legendos yra griežtos dalykinės struktūros - jose aiškinama šventės reikšmė ir prasmė. Ir vis dėlto, „Aukso legenda“ - Viduramžių epochos knyga, pasižyminti kritiškumo stoka, o kartais - netgi naivumu: pateiktos šventųjų biografijos neretai prasilenkia su istorine tiesa. Anot Sherry'o L. Reameso, šio kūrinio ir pats autorius nelaikė tinkamu išsilavinusiems tikintiesiems. Vis dėlto Voraginiečio kūrinys atspindėjo Viduramžių žmogaus mentalitetą, atliepė ir išsilavinusių krikščionių literatūrinį skonį, jų konfesinius lūkesčius, todėl susilaukė stulbinamos sėkmės. Jokūbo Voraginiečio knyga greitai išpopuliarėjo ir pasklido po visą krikščionišką Europą. Ji buvo gausiai perrašinėjama, pildoma, taisoma, kitaip redaguojama, verčiama į tautines kalbas, o vėliau - ir publikuojama. Pirmą kartą ši knyga išspausdinta 1470 m. Bazelyje, jau iki XV a. Pabaigos sulaukė bent 173 leidimų. Bernardinai.lt |
|
 Tai vienas iš klausimų, į kuriuos atsakymą manosi žiną visi. O ką gi apie ateizmą mano patys ateistai? Kaip jie jį apibrėžia? Apie visa tai - šiame straipsnelyje. Iš www.skeptikas.org/
Pirmiausia reikia pasakyti, kad pats žodis "ateizmas" yra kilęs iš žodžio "teizmas". |
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Kuo tikėti? Nesąmonių atpažinimo metodai, idėjos, kurių neįmamoma patikrinti, nematomų drakonų garaže analogija. Trumpas straipsnelis pagal C. Sagan "Demonų apsėstas pasaulis". Įsivaizduokite, kad jums tvirtinu: mano garaže gyvena tikras, ugnį spjaudantis drakonas! Be abejo, norėsite patikrinti, išvysti drakoną savo akimis. Ištisus šimtmečius sklandė nesuskaičiuojama daugybė pasakojimų apie drakonus, tačiau nebuvo realių įrodymų. Ir štai – puiki proga! |
|
Skaityti daugiau...
|
|
„Dvasiom iššauktosiom neatsikratau“ J. W. Goethe „Burtininko mokinys“ 
1848-ieji metai. Ką tik pasirodė Karlo Marxo ir Friedricho Engelso „Komunistų partijos manifestas“. Tačiau Haidsvilyje prie Ročesterio (JAV) žmonės šneka ne apie komunizmo šmėklą. Jiems parūpo visai kitos šmėklos. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
